Šiandien Matatijas apraudojo savo tautą dėl naujausios nelaimės, nutikusios mieste, dėl miesto nuniokojimo, dėl šventyklos apiplėšimo ir dėl nelaimių, kurias YoyoSpins izņemšanas prasības patyrė nauji žmonės; jis jam pasakė, kad jiems geriau mirti pagal savo tautos įstatymus, nei gyventi negarbingai, kaip jie vėliau padarė. Kai samariečiai pastebėjo naujus žydus kenčiant, jie nepripažino, kad yra jų giminės, o Gerizimo kalno kapas priklausė Visagaliui. Jis sudegino geriausią sklypą; ir, nugriovęs miesto pastatą, vyras pastatė didelę citadelę ant kalno dalies, 17 nes kalnas yra labai aukštas, ir jūs ilgėsitės naujojo kapo; todėl jis įtvirtino juos aukštais pastatais ir bokštais ir pastatė gerą makedoniečių įgulą.
Ar buvo paskatų turėti savo Nilo karalienę?
Taip Mozė nuramino žmones, sulaikė juos nuo užmėtymo akmenimis ir privertė juos atgailauti dėl to, ką jie ketino daryti. Jis atrodė maloniai ir savo kalbomis labai gerai sugebėjo įtikinti žmones; todėl jis pradėjo malšinti jų pyktį ir ragino juos per daug negalvoti apie dabartinius sunkumus, kad dėl to neištrintų iš atminties anksčiau jiems suteiktos naudos; ir jis jokiu būdu nenorėjo, kad dėl dabartinio nerimo jie išmestų iš savo minčių tas dideles ir nuostabias malones bei dovanas, kurias jie buvo gavę iš Dievo, bet tikėtųsi išvadavimo iš dabartinių bėdų, iš kurių jie negalėjo išsivaduoti, ir tai per juos saugojusią dieviškąją Apvaizdą. Kai Mozė matė, kaip žmonės buvo prislėgti, ir kad to priežasties negalima paneigti, nes žmonės nebuvo kaip visa vyrų armija, kuri galėtų pasipriešinti vyriškam tvirtumui juos slegiančiai būtinybei; Daugybė vaikų ir moterų, kurios buvo per silpnos, kad būtų įtikintos protu, atbukino pačių vyrų drąsą. Todėl jis susidūrė su dideliais sunkumais ir visų nelaimę pavertė savo našta. Jie visi bėgo pas jį ir maldavo. Moterys maldavo savo kūdikių, o vyrai – moterų, kad jis jų neapleistų, bet pasirūpintų vienu ar kitu būdu joms išgelbėti. B. Kadangi Juozapo Flavijaus laikais, kaip jis mums teigia, gausybė originalių Aleksandro istorikų pateikė čia aprašytą pasakojimą apie apvaizdingą Pamfilijos jūros vandenų sugrįžimą, kai jis su savo armija žygiavo sunaikinti Persijos monarchijos, ką anksčiau minėti autoriai dabar visiškai patvirtina, tai visiškai nepagrįstai kai kurių vėlyvųjų rašytojų kaltinamas Juozapu Flavijumi dėl tų senovės autorių citavimo šiuo atveju. Taip pat negalima teigti, kad Plutarcho ar bet kurio kito vėlesnio autoriaus apmąstymai čia jam prieštarauja. Kalbant apie Kalisteną, kuris pats lydėjo Aleksandrą šioje ekspedicijoje, Eustachijus savo užrašuose apie trečiąją Homero Iliadą, kaip čia mus informuoja dr. Bernardas, sako: „Šis Kalistenas rašė, kaip Pamfilijos jūra ne tik atvėrė Aleksandrui praėjimą, bet ir, pakilusi, pagerbė jį kaip savo karalių“. Strabonas tai…